Jei liepsna užgesta dėl atsitiktinių priežasčių, termoporos sukurta elektromotorinė jėga išnyksta arba beveik išnyksta. Solenoidinio vožtuvo siurbimas taip pat išnyksta arba labai susilpnėja, armatūra atlaisvinama veikiant spyruoklei, ant jo galvos sumontuotas guminis blokas užkemša dujų skylę dujų vožtuve, o dujų vožtuvas uždaromas.
Kadangi termoporos sukuriama elektromotorinė jėga yra palyginti silpna (tik keli milivoltai), o srovė yra palyginti maža (tik dešimtys miliampų), apsauginio solenoidinio vožtuvo ritės įsiurbimas yra ribotas. Todėl uždegimo momentu dujų vožtuvo velenas turi būti nuspaustas, kad armatūra gautų išorinę jėgą išilgai ašies, kad armatūra būtų absorbuojama.
Naujasis nacionalinis standartas numato, kad apsauginio solenoidinio vožtuvo atidarymo laikas yra â ‰ ¤ 15 s, tačiau paprastai gamintojai jį kontroliuoja per 3 ~ 5S. Saugos elektromagnetinio vožtuvo išleidimo laikas yra 60 sekundžių pagal nacionalinį standartą, tačiau paprastai jį kontroliuoja gamintojas per 10–20 sekundžių.
Taip pat yra vadinamasis „nulinio antro paleidimo“ uždegimo įtaisas, kuriame daugiausia naudojamas apsauginis solenoidinis vožtuvas su dviem ritėmis, o naujai pridėta ritė prijungiama prie uždelsimo grandinės. Uždegimo metu uždelsimo grandinė sukuria srovę, kad elektromagnetinis vožtuvas keletą sekundžių būtų uždarytas. Tokiu būdu, net jei vartotojas iš karto atleis ranką, liepsna neužges. Saugumo sumetimais dažniausiai pasikliaukite kita ritė.
Taip pat labai svarbi yra termoporos montavimo padėtis, kad degimo metu liepsna būtų gerai iškepta iki termoporos galvos. Priešingu atveju termoelektrinio EMF, kurį sukuria termoporos, nepakanka, apsauginio solenoidinio vožtuvo ritės siurbimas yra per mažas, o armatūra negali būti absorbuojama. Atstumas tarp termoporos galvutės ir ugnies dangčio paprastai yra 3–4 mm.